Aukštutinė pilis

Statyt ar ne aukštutinę pilį? Pradžioj Kaušpėdo charizmos apkerėtas, tad afekto būsenoj, galvojau oo, geras čia. Projektas savo naujumu ir drąsumu, na ir didžvalstybinės atminties kurstymo prasme žavus. Paskui galvoju ėė, ne, vaikyti. Yra subtilesnių niuansų. Autentikos argumentas. Ok, neblogas. Bet jei XIV a. valdovai būtų saugoję autentiką, mes šiandien nieko neturėtume. Taigi išplaukia kitas argumentas: ne kičo, savalaikio ir išlaukto, pamatuoto projekto kūrimas, žinoma, siekiant išsaugoti autentišką istoriją. Pora argumentų prieš Kaušpėdo projektą: pirma, kalnas sumenkęs. Slenka. Tad didelis gargaras ant tokio mažo atrodytų nekaip. Antra, jo sutvirtinimas. Ar tai tikrai įmanoma, jei kol kas nepavyko. Ir pora argumentų dvasinių estetinių. Kuom norim garsint Lietuvą? Ar savo pasiekimais, ar kaip katalikiška tauta, išoriniais atributais, simboliais. Tai panašu į šuniuko myžčiojimą ženklinant teritoriją. Šie masės ir galios ženklai yra gerai, kai eina iš paskos didybės, ty žmonių pasiekimų, jų gerovės ir tt. Kitu atveju neadekvatas, kuris yra mūsų istorijos kodas. Kariuomenės vadas Pacas negebėjęs išmokėt savo kariams algos ir sėkmingai išnešęs nuo jų kudašių atsidėkodamas Marijai pastato puošnesnę už kitas Petro Povilo bažnyčią. Ir tam, kad galėtų savo kaulus trūnyti jos požemiuose. Tai mąstymo defektas. Ir paskutinis estetinis. Maži, gražūs, subtilūs, vietoj ir laiku atlikti dalykai puošia. Turintys dvasią, kvėpavimą, ty ženklinantys ten esamą ir buvusį gyvenimą. Turim mažytę pilį. Įprastą, dailią, subtilią, autentišką ir tt. Ir turim kitų gražių dalykų: katedrą, varpinę, universitetą, Pilies gatvę. Vilnių atranda užsieniečiai. Užsigremėzdinimas masyvais nebūtinai yra geras sprendimas. Žinoma, yra ir gerų pavyzdžių. Nuolat akį džiugina sovietmečiu atstatyta Trakų pilis.