Dyvų dyvai, gerbiamieji. Sakoma, jei batų valytojas gatvėje ima svarstyti apie investavimą, lauk krizės. Taigi jei Agnė Jagelavičiūtė ėmėsi teologinių svarstymų (kažką ten visiškai į lankas; nesiimu net prisiminti, nes nesąmonės mano galvoje neužsilaiko) - reiškias dugnas pasiektas, o veikiausiai jau ir pramuštas. Dabar gi žiūriu Obuolys ėmėsi teologijos. Pasirinkimas, žinoma, savotiškas. Levo Tolstojaus teologija. Atmetanti stebuklines evangelijų vietas, kurios, anot jo, parašytos iškraipius mokymą, pametus jo prasmę, ty čiudais papildant pamestus momentus. Žodžiu, evangelistai ir apaštalai, etakije nesusivokėliai. Biblija iškraipyta knyga, kurią suvokti tegali neva tik nepametusieji mokymo, kaip L. Tolstojus, kurie atsirenka iš Biblijos kas jiems patinka ir savaip traktuoja. Pvz., Apaštalų darbuose minimas apaštalų susirinkimas, kuriame jie sprendė klausimą dėl neapipjaustytųjų ir valgiusių stabams paaukotą maistą krikštijimo ar nekrikštijimo, Tolstojui byloja, kad jį svarstantys nesuprato Kristaus mokymo, neigiančio visas išorines apeigas: apsiplovimus, apsivalymus, pasninkavimus, šabus. Sekminių dieną Šventosios Dvasios išsiliejimas, įgalinęs Kristaus mokinius kalbėti jiems iki tol nežinomomis kalbomis, kurias atpažino stebėjusieji šį įvykį, Tolstojui irgi tėra išsigalvotas stebuklas, kad apaštalai galėtų patvirtinti, anot jo, daug žalos padariusį apaštalų teiginį, kad "Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga". Kitaip tariant, pasak Tolstojaus, kad įtikintų kitus, jog jie įgalinti Šventosios Dvasios autoriteto, ir sugalvojami stebuklai Naujajame Testamente.
O žinote, kaip Tolstojus supranta Bažnyčią, kuri jo supratimu visai nėra Dievo planas. Jei nežinočiau kas autorius, sakyčiau tai tas pats Denas Brownas, sukūręs garsųjį "Da Vinčio kodą". Didesnė citata:
"Bažnyčia kaip bažnyčia, kad ir kokia ji būtų - katalikų, anglikonų, liuteronų, presbiterionų, - negali nesiekti to paties, ko siekia ir rusų bažnyčia, tai yra nuslėpti tikrąją Kristaus mokymo prasmę ir pakeisti ją savo doktrina, kuri niekuo neįpareigoja, atmeta galimybę suvokti tikrąjį Kristaus mokymą ir, svarbiausia, pateisina liaudies sąskaitą mintančių dvasininkų egzistenciją". Tai artimas komunistams mąstymas, kurie teigė, kad religija yra opiumas liaudžiai, kad jie nemaištautų prieš engėjus. Be to pacituotoje ištraukoje daug karčios tiesos, todėl ši mintis tokia įtaigi. Bet deja ji klaidinga savo esme. T.y. prasilenkia su tiesa. Ta, kurią mums apreiškia Kristus ir apaštalai.
Dėl Tolstojaus atskira kalba. Yra už ką jį gerbti. Talentingas rašytojas. Tapęs religiniu mąstytoju sumenko kaip literatas. Tiesa, dar šį tą gero parašė. Paskutiniame romane "Prisikėlimas" jis ir vėl kritikuoja Ortodoksų bažnyčią, bet romanas įvertintas gerai. Man irgi patiko. Kas dėl jo kontraversiškų teologinių svarstymų (traktatu ko gero vadint negalima, bent liežuvis neapsiverčia. O gal ir galima. Reikės geriau įsigilinti. Be to nemėgstu šito žodžio "kontraversiškas" dėl to, kad jį nuvertino žurnaliūgos), tai jie kažkokie diletantiški. Bet ne gerąja prasme, kai neužmazolinta akis leistų jam padaryti gerų įžvalgų, o blogąja. Nes imasi preparuoti pasirinktinai evangelijas kaip išmano. O išmano visgi prastai. O ir yra apakintas nuo jam suteikto statuso šlovės, nuo reformatoriaus ambicijos, pasekėjų ir pagaliau, ko gero, per menko teologinių dalykų išmanymo. Teologija apskritai nėra ortodoksų bei rusų stiprioji pusė. Jie beveik neturi rimtų autorių teologų. Taigi baigiant apie Tolstojų. Jis visgi nuoširdus. Jis kaip čiukčia: što vižu, to poju. Jis pasako gerų įžvalgų. Deja, sveiką protą antroje gyvenimo pusėje jis prarado. Neišsigąskite, ne pilnai ir ne tiesiogine prasme kaip Leninas ar Nyčė.
O dėl "Obuolio" tai ką gi? Jis rimtais dalykais neužsiima. Nors kaip leidėjai jie darbuojasi stipriai ir yra ko iš jų pasimokyti, bet svorio prasme sorry. Ne veltui Užkalnis pas juos leidžiasi. Šios knygos seriją jie vadina "Auksinio obuolio serija". Nežinau, kas turima omeny. Bet marketingine prasme pavadinti knygą, kaip ji skamba originale, jie pabijojo. Originale "Dievo karalystė jumyse". Sutikite, neskamba. Skamba labai religiškai. Taigi pavadino "Uždraustoji knyga". Ir jų intencijos aiškios.
Ir dar dėl "Obuolio" painiavų ir marketinginių nesąmonių. Knygos "Uždraustoji knyga" viršelis skelbia, kad pirmą kartą lietuviškai paskutinysis Levo Tolstojaus kūrinys, tapęs tarptautine sensacija. Užtat pabaigoje reklamuodami jau išleistas knygas apie kitą Tolstojaus knygą "Išminties kalendorius" jie rašo, kad tai paskutinė Tolstojaus knyga. Tai apsispręskite pagaliau, leidėjai, kuri iš jų paskutinė? Ar abi iš karto? Ar priklausomai nuo jūsų noro geriau parduoti knygą ir pavadinate kaip tik norite?
Ir pabaigai. Tiesa suvokiama per palyginimą. Ne tik per apreiškimą. Pvz., jei atsiversite ir paskaitysite Grigaliaus Nysiečio Homilijas apie palaiminimus ir palyginsite su Tolstojaus mintimis, suprasite kuom skiriasi pelai nuo grūdų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą