"Gruodžio 22-osios vakarą kino ekranus pagaliau pasiekė naujai atgimusi kultinė briliantinė istorija „12 kėdžių“. Pusmetį filmo scenarijų pagal kultinį Odesos rašytojų Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romaną rašęs A. Ramanauskas tikras – šio filmo negalima lyginti su sovietiniu produktu. Anot jo, sovietų laikais net nebuvo gero kino, tiesiog žmonės žiūrėjo tai, ką galėjo, nes nebuvo, ką žiūrėti." (delfi.lt)
Įdomu ką ten tokio sukūrė genijus Ramanauskas (nžn, ar čia žodžiui "genijus" reikalingos kabutės; tam tikro genialumo požymių esama :)), kad rusiškos dvi versijos ir apskritai visas sovietinis kinas ilsisi? Aš suprantu jo stilių pasakyt provokuojantį teiginį. Pamenu lygiai tokia pat apibendrinančia maniera pasakytą jo teiginį, pusiau rimtai, pusiau juokais, kad visas mūsų teatras prastas, nes atitolęs nuo žmonių, o tik Domino teatro kūryba gera.
Tada kyla klausimas, kas jo galva, geras kinas? Žinau, kad jie kaip susitarusios beždžionės su Užkalniu nemėgsta Gurčenko ir Mironovo. Dėl Gurčenko nežinau, bet Mironovui pretenzijų neturiu. Ir jo Benderio vaidmuo man patinka. Kaip ir kito aktoriaus Benderis kitoje 12 kėdžių versijoje. Iš šių abejų neišskirčiau kurio vieno, nes man abu filmai geri. O dėl sovietinio kino, tai nors jis ir vilkosi beviltiškai atsilikęs amerikiečiams iš paskos (tiesą sakant, su amerikiečiais sukonkuruoti negalėjo ir vis dar negali net jokia kita laisva šalis), bet jie kūrė daug ir taip pat ir gero kino. Paradoksas, bet nelaisvės sąlygom toks stebuklas įvykdavo. Kai kurie genijai, pvz., Tarkovskis, turėjo išskirtines teises ir buvo iš esmės neliečiami. Nors visgi pasirinko emigruoti. Ir beje užsieny nieko gero nesukūrė. Nes pastebėta, kad ruso siela skleidžiasi namie. Net beprotybės sąlygomis. Bet jam bent leido emigruoti. Buvo kiti, kuriems nei gyventi Sovietų Sąjungoj nei emigruoti neleido.
Ramanausko 12 kėdžių, tiesą sakant, net bijau žiūrėt. Ant tiek nuvažinėtas kūrinys, kurį mano tėvų ir mano karta moka mintinai ir žino visus niuansus, kad tikėtis jį gerai padaryti yra nelengva. Pavyksta kai kuriems. Pvz., Koršunovui pavyko visai nebloga Meistro ir Margaritos versija. Filmo apie Čiurlionį kūrėjams su Laiškai Sofijai irgi neblogai pavyko.
Moralas toks, kad laisvė būtina prielaida kūrybai. Sovietai, žinoma, pilnavertiškai funkcionuoti negalėjo. Tačiau gabūs žmonės kūrė gerus dalykus bet kokiomis sąlygomis. Ir gabumai neturi nacionalinių bei politinių ribų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą