Ačiū, Šimašiau

Už ką aš, paprastas žmogelis, dėkingas Šimašiui. Visad svajojau ir nesupratau, kad valdžia barazdit prastory vselennoj, kuria metro, aviaciją, Gugenheimo muziejų ir kitus nuostabius dalykus, bet kodėl nesuklesti paprastuoju būdu elementarūs turgeliai: bobučių, diedukų, studentų, durnelių ir kitų. Sakysit, sovietmečiu iniciatyvos genas nunyko. Ne tik dėl to. Trūko ir trūksta to paprastuoju būdu. Kuris aktualus visada, bet ypač sunkmečiu. O sunkmetis vargo žmonėms visada. Ty tiems, kurie dirba paprastus, nekvalifikuotus ir mažai apmokamus darbus. Ir jeigu vieną dieną šie žmonės išnyktų, žiūrėčiau ką užgiedotų išmintingasis Valatka ir kiti gudručiai, teigiantys, kad jei žmogus vargsta, tai reiškia durnas ir reiškia taip jam ir reikia. Bet aš nukrypau. Svajonės pildosi. Žiūriu aikštelė prie mūsų namų, kuri metai iš metų buvo bergždžia, absoliučiai be jokios paskirties (apgailėtinas kapitalizmo laikais nesusipratimas, kurių pas mus pilna), taigi žiūriu aikštelė ėmė kvėpuoti. Bobulytės ir dėdulytės išsitraukė staliukus ir ėmė prekiauti. Reiškia šviesa iš aukštybių nušvietė kažkieno protą. Reiškia leidimas duotas. Gal ir startas duotas, kad tokia prekyba vyktų laisvai. Ačiū, Dievui. Žinoma, džiūgaut neskubėkim. Juk gyvenimo esam mokyti. Nes, kaip sakoma, vienas žingsnis pirmyn, du atgal. Bet mažu.