Vertimo ekumenija

Sakykit ką norit, bet mūsų kalbininkai taip ir neišmoko kalbėt lietuviškai. Gal ir pasitaiko vienas kitas grynuolis, per nesusipratimą išlikęs kur nors miškų gūdumoj, bet tarp žmonių tai ne, negyvena. Pvz., naujojo ekumeninio Naujojo Testamento vertimo autoriai, vienas kunigas, kita, kiek žinia, filologė, verčia: "Tačiau išmintis pateisinama jos darbų" (Mt 11, 19b). Aš nežinau: gal tarpusavy jie taip ir kalba. Bet tai tikrai ne normali žmonių kalba. Gal vertimo kokybei kenkia kolegialumas, nes žinia šį vertimą aprobuoja ekumeninė kolegija. O kaip sakoma, kur kolegija, ypač ekumeninė, suprask skirtingų krikščioniškų išpažinimų, ten lauk bėdos. Kuo mažesnis, tuo jautresnis ir tuo didesnė asaba. Ekumenizme mes pametam originalumą, iniciatyvumą ir viską, ką Dievas žmogui suteikė, kad jis oriai ir kūrybiškai gyventų. Bet kai ką išsaugom. Bekiaušiškumą. Todėl manau tiek daug įvairovės religiniame gyvenime. Tai ne tik kritimo ir žmogaus pakrikimo pasekmė, bet ir potenciali galimybė. Šiuo atveju pateikti originaliai išjaustą vertimą. Toks jis ir yra, tik jaučiasi, kad yra kišama į ratus pagalių. Tokia tad mūsų ekumenija. Žinoma, tai irgi santarvės siekio sudedamoji dalis, kas sveikintina, bet deja ypač silpnuose kraštuose daugiausia savitumas nukenčia dėl baimės (veikt savarankiškai) ir biednystės (kad vieni patys neišgali finansuot savo prasmingo darbo).