2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Dėl lotynų kalbos kaip bažnytinės kalbos

Bažnyčios kalba pasirodo yra lotynų. Čia pastaroji nesąmonė, kurią ką tik perskaičiau. Tokią mintį audžia lotyniškų mišių entuziastai. Kodėl ne graikų, kuria ir buvo užrašytas Naujasis Testamentas? Antras Vatikano susirinkimas nors ir buvo netobulas, bet grįžo prie kalbėjimo žmonėms suprantama kalba idėjos. Ty prie Reformacijos laikų vertybės. Ir ką jūs manot? Apsisuko laiko ratas ir Ratzingeris, kuris šalia ir labai biblinis ganytojas, ir įdomus Biblijos interpretatorius ir mąstytojas, jis gi ėmė brėžti vėl tą pačią gairę: tikrasis gilus liturginis tarnavimas yra lotynų kalba. Tiesa, dar paliktos galimybės abejom kalbom: gimtąja ir lotynų. Mūsuose kol kas entuziastų lotynų kalbai ne be vyskupų iniciatyvos nėra daug. Spėju, kad nebūtinai dėl modernumo. Nors modernių kunigų atsirado, tas tiesa. Bet veikiau dėl to, kad pas mus viskas amžinai vėluoja, jei kalbam apie katalikų bažnyčią. Ji vėlai suprato Antrojo Vatikano nuostatas, sunkiai įėmė į save tarnystę gimtąja kalba ir Biblijos vertimų svarbą. Ir dabar iniciatyvas dėl lotynų kalbos ji įsisavins pavėluotai. Ty lietuviai katalikai yra kaip žemaičiai. Paskutiniai pagonys Europoje, ty ilgiausiai priešinosi, o po to labiausiai išsaugo reakcingą, ty archainę formą, ty yra antimodernistiški. Tęsiant apie Bažnyčios kalbą. Bažnyčios kalba yra Šventosios Dvasios kalba. Ir simbolinis veiksmas čia yra Sekminių dieną, kai ji išsiliejo įvairiom kalbom. Ir tai buvo nauja, nes iki tol tai buvo tik žydų kalbos reikalas. Taigi Sekminės yra ir Bažnyčios gimimo diena ir ji ženklinama visomis kalbomis. Šiandieną laikyti lotynų kalbą Bažnyčios kalba yra anachronizmas. Visų pirma ji svetima protestantizmui ir ortodoksams. Antra, jos niekas nemoka, neskaitant liturginių formulių, kurių tūlas žmogelis irgi nesuvokia. Tad jei mes norim formalizuoti ir suapeiginti tikėjimą, ty pašalinti iš jo sąmoningumą ir gyvą grūdą, tada taip, ji tada pati tinkamiausia. Jei lotynų kalba būtų tokia svarbi, patikėkit, ji įgytų perspektyvą, ty visi mes ją gerai išmoktume. Viduramžiais taip, lotynų kalba buvo mokslo kalba ir visi išsilavinę žmonės ją mokėjo. Bet kaip matome šie laikai praėjo negrįžtamai ir šiai kalbai jokio renesanso nenusimato. Bet Dievas iš to problemos rods nedaro.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą