Mūsų rinkodaros fenomenai

Mūsų rinkodaros fenomenai, kurių dar negaliu perprasti, nors esu jau ne jaunuolis: jei prie namų esančioj norfoj viena varškė tokia populiari, kad ją akimirksniu išgraibo, tai nuo jos lentynos lūžta. Ne, iš tiesų nelūžta. Iš tiesų, tai ji apskritai prapuola iš lentynų. Na, tarkim, vienintelė galima priežastis, kuri ateina į mano durną galvą, yra ta, kad norfa nori, kad pirktų būtent jos, ty norfos varškę. Toliau tęsiu. Jei lukoil degalinėj šokoladiniai vafliai yra populiarūs, o vanilinių niekas neperka, tai vanilinius išima iš prekybos. O vat ir ne. Taip turėtų būt ideale. Realybėj išima šokoladinius, o lentynoje pūpso vaniliniai, kurių niekas neperka ir kurių niekada nestinga. Arba nuperka iš bėdos, nes nėr kur dėtis. Na, ir paskutinis: jei vienoj parduotuvėj atsirado itin populiari dešra, kuri tiesiog graibstoma, tai jos užveža tiek, kad akys raibsta. O vat ir ne. Realybėje ji tampa deficitine ir ją gali nusipirkt tik užtaikęs. Taigi klausimas pamąstymui. Atsakymą pasakysiu vėliau, tad nesijaudinkit. Taigi klausimas: kuom skiriasi dabartiniai laikai nuo sovietinių? Sovietmečiu labai sėkmingai gamino valstybės dotuojamą ir niekam nereikalingą produkciją į sandėlį ir dideliais kiekiais. Tuo tarpu reikalingų prekių niekada nebuvo. Tai buvo deficitas ir gaunama tik per blatą. Tai buvo vadinama valstybės planavimu ir todėl tos valstybės daugiau nebėra. Taigi atsakymas: niekuom nesiskiria šie laikai nuo anų. O kodėl nesiskiria, nors laikas kitas, situacija kita ir tt. O todėl, kad parduotuvėlių vedėjos yra tos pačios sovietinės moterytės ir jos mąsto ir veikia kaip yra įpratusios nuo savo gražios jaunystės. Ir dargi tikėtina, kad prekių tiekėjai nuolatos turi stiprinti jų motyvaciją dovanėlėmis. Priešingu atveju prekės prapuola iš apyvartos netgi jei yra geidžiamos. Tad ar labai pasikeitė laikai? Nelabai.