Mūsų valstybės politika religinių bendrijų klausimu yra toks pat lochatronas arba fenomenalus atsilikimas (kaimietizmas, jeigu norite) kaip ir tautininkų "Lietuva lietuviams". Turiu omeny, kad mūsų valstybė XXI a. savo piliečius skirsto į "tradicinius" ir "netradicinius". Dėl manęs tai tegu skirsto kaip nori, jei tik tai padeda kam nors. Bet tegu privilegijų nedalina vieniems kitų sąskaita. Lyg vieni būtų labiau privilegijuoti nei kiti. Ir kaip tai suderinti, kad valstybė atskirta nuo bažnyčios (moderni pozicija) su skirstymu "tradiciniai" ir "netradiciniai". Susiimkit už proto, gerbiamieji. Užtenka įsiteikinėt vienai konfesijai. Nes pas mus amžinai kraštutinumai ir bestuburiškumas: arba liberalizmą stumia, arba katalikybę. O kad būtų vienodai rūpinamasi visų šalyje gyvenančių piliečių gerove (vėlgi moderni pozicija), tai ne - šito nei susapnuoja, nei sugalvoja. Beje - visos valstybės gerovė tada ir prasideda, kai imamasi rūpintis lygiai visų piliečių gerove. Tada kožnas jaučiasi oriai. Ir šitas pakilus jausmas ir yra tas postūmis. Juk kiti ir kitokie yra būtent tai, kas mus stiprina, o ne silpnina. Ir kai mūsų gudročiai iškėlė bene kvailiausią credo "drąsi Lietuva", tai sakyčiau brendas su kunigaikščiu Gediminu ir jo pakviečiamaisiais laiškais svetimtaučiams yra žymiai labiau vykęs. Pvz. šūkis, arba nūdienos kontekste veikiau iššūkis: "Čia gera gyventi visiems". Siekiamybė, ypač jei turėsime omeny šūdinas nomenklatūrines tradicijas. Bet juk verta stiebtis. Ir beje tokiu būdu mes darome ėjimą žirgu, ty aplenkiame Europą vienu žingsniu. Šiuo metu ji įstrigo imigrantų krizėje ir todėl populiarūs tautininkiški radikalai, o mes sakome "pas mus gera gyventi visiems". Ir niekuo nerizikuojame, nes imigrantai pas mus vis tiek neužsilaiko. Neskaitant ukrainiečių ir baltarusių.
Mes bijom savų - ką jau ten svetimų. Sėdim kaip Kaunas savo fortuose. Iškišam trumpam galvą iš savo dzoto, kad apspjauti kitą ir tuojau pat vėl slepiamės. Įsivaizduojam, kad 20 metų reikia, kad bendrijos tikintieji virstų tradiciniais. Taigi per tą laiką jie tris kartus spės dvasiškai numirti. Žinoma, nepripažinimas tikintiesiems tik į naudą, nes matyt niekas tikinčiajam taip nekenkia kaip pripažinimas. Bet aš kalbu juk apie valstybės gerovę, kad ji pasitvarkytų teisingiau. Kaip protestantas aš iš kataliko ir ortodokso bijau tik vieno: kad neduokdie jis Dievo nepažįsta. O šiaip labai net džiaugiuosi, kad jis kitoks. Toks jis man dar įdomesnis ir praturtina mane. Net savo durnumu kartais praturtina. Bet čia kita tema.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą