Be galo įdomu skaityt Čestertono svaičiojimus apie didybę. Tik jis pamiršęs, kad didi ši bažnyčia ir apskritai Bažnyčia kankinių krauju, o ne tais fasadais. Šie fasadai visai ką kita rodo - pirma, tai istoriškai žiūrint visada tikėjimo seklumą. Antra, valdžios susiliejimą su bažnyčia ir trečia, žmonių, tiksliau vargšų išnaudojimą, kad galėtų iškilti šie rūmai. Ir svarbiausia, pasikartosiu, kad šis išorinis puošnumas visada atvirkščiai proporcingas tikėjimo kokybei. Nes ši kokybė gimdavo katakombose, suklestėdavo persekiojimų metu ir spindėdavo tarp jaunų pusalkanių studentų ir profesorių ir kitokių varguolių, kurie būdavo turtingi tikėjimu. Ar Dievas neišsirinko šio pasaulio vargšų, kad jie būtų turtingi tikėjimu?
Ir dar: Kristus ir jo mokiniai. Koks jų statusas ir santykis su valdžia. Ir kokia jų dalia? Persekiojimas. Ar yra tokių naivuolių, manančių kad galima šito išvengti bet kuriais kitais laikais ir būti sėkmingu krikščioniu? Ir dabar palyginkime šitą fasadinę krikščionybę su pirmųjų laikų. Atsakymą kožnas pasidarys nesunkiai. Ir nereikia savęs apgaudinėti apie tariamą didybę. Taip, kankinių kraujas pralietas dėl mūsų lengvesnio gyvenimo, bet lengvumas susijęs su pigiai suprasta Dievo malone ir silpna krikščionybe.
O čia Katalikų tradicijos grupės fb postas, paskatinęs mano mintis:
Žymus britas katalikas rašytojas G. K. Chestertonas rašė: "Netiesa, kad žmonės mylėjo Romą dėl to, kad ji buvo didi. Ji buvo didi dėl to, kad žmonės ją mylėjo." Šią įžvalgią mintį galima pritaikyti ir mūsų dienoms, kuomet Katalikų Bažnyčia yra tarsi praradusi savo didybę, kuomet ji nebeneša šviesos pasauliui, nors prieš tai būtent Bažnyčios iniciatyva suklestėjo mūsų civilizacija: jos architektūra, menai, mokslas. Žinoma, lengviau mylėti instituciją, kuri yra išoriškai didi, tačiau tikrai mylėti Bažnyčią galima tik dėl Jos esmės - suprantant, kad Ją įsteigė pats Kristus, kad tik per Ją pažįstam Dievo apreikštą tiesą ir gaunam išganymo viltį, kad Ji didi pačia savo dieviška prigimtimi. Turim visu protu, širdimi ir valia mylėti Bažnyčią, net kai atrodo, kad Jos hierarchai pamina savo pareigą ir apleidžia katalikų tikėjimą, palikdami pasaulį skęsti savo klaidose. Turime atsiminti, kad Katalikų Bažnyčiai vidinę didybę suteikė pats Dievas. Bet išoriškai Ji buvo didi, nes žmonės Ją mylėjo. Ji vėl bus didi, jeigu Ją mylėsim mes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą