Kas ta didybė?

Paskaičiau Ivaškevičiaus refleksiją apie mūsų švenčių kaimietiškumą ir kad mes niekuom nedidūs ir turime jaunai kartai užduot programą didiems darbams ir pagalvojau, kad tai vis to paties nepilnavertiškumo padiktuoti sapaliojimai. Mūsų problema tame ir yra, kad norime būti didūs. Bet nenorime būti normalūs. Didybė prasideda nuo mažų dalykų: kuklumo, saikingumo, gerumo, dėkingumo, rūpestingumo etc. Tas nėra didis, kuris svajoja tapti didžiu. Tai tuštybė, tuščiagarbiškumas. Aš nesakau: ambicija yra gerai. Bet kokia ir kaip? Kokia kaina? Per kitų galvas? Moralės ir sąžinės sąskaita? Ačiū, ne. Didybė ateina iš ten ir tų, iš kurių nesitikim. Atminkim, kad ir kokį Pranciškų Asyžietį. Jo įtaka krikščionijai ir apskritai visam pasauliui po Kristaus bene didžiausia. O vertybės jo ar mums atliepia? Įvyko puiki šventė, kurios didžiosios dalies nemačiau, bet užteko ką mačiau. Tai pasidžiaukime, padėkokime visai gausybei organizatorių, o ne iš arogancijos viršūnių sapaliokim.