Kai gydytojas pasakė Pranciškui Asyžiečiui, jog jam liko gyventi ne daugiau kaip mėnesį, šis patylėjo valandėlę, o paskui sušuko: "Tad ateik, sesute, mirtie!" Ir čia pat prie savo rašytos "Saulės giesmės" pridūrė naują posmą: "Pagarbintas būk, Viešpatie, mūsų kūno mirtimi, iš kurios nė vienas ištrūkt negali".
"Kas yra giesmė Visagaliui savo buvimu, tas pasilieka giesme ir savo mirtimi," - gražiai pastebi Maceina savo knygoje apie Pranciškų.
Sakyčiau, krikščionis charizmatas šioje vietoje turėtų eit nervingai parūkyt kamputyje, nes pašlovinimas mirtimi yra jo prastai įsisamonintas. O juk Viešpats buvo pašlovintas būtent taip. Juk kur nėra mirties, ten nėra ir prisikėlimo. Kur nėra pažeminimo (nusižeminimo), ten nėra ir išaukštinimo.
"Dievas pats sužeidžia ir pats išgydo. Sužeidžia tam, kad išgydytų," - mėgo sakyti Liuteris. Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams - tai mūsų Viešpaties žodžiai.
Ir vėl charizmatas išsižioja: Dievas nieko nesužeidžia!
Tai ir yra prastai įsisamoninta Evangelija. Jos žinia ir jos gelmė. Jei charizmatas daugiau skaitytų Liuterį, taptų žymiai nuovokesnis.
Dievas mus myli ir rūpinasi mumis. Bet Jis nebijo taip skausmo kaip mes. Ir pagaliau kas juk yra mirtis? Tik perėjimas į anapusybę. Bet ten juk niekas nesibaigia. Čia mes kenčiame, o ten juk išlaisvinimas. Taip mąstė apaštalas Paulius. Bet taip nemąsto charizmatas ir šis pasaulis, kuris nori čia įsipatoginti lyg gyventų čia amžinai. Bet tada ir reikalinga krizė. Geriau anksčiau negu vėliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą