Atmintin ateina viena istorija, vykusi tiesa ne šiomis dienomis, bet nepraradusi aktualumo ir pamokomo pobūdžio. Ji parodo, kaip sunku save adekvačiai vertint. Ir ją prisiminiau, kai stebiu įvairių patarėjų fenomeną šiomis dienomis. Tarkim pavyko žmogui pasakyti šį tą vertingo ir net biški kažką raukia jis situacijoj ir žiūrėk jis jau kuria valstybės išvedimo iš krizės strategiją. Pažiūrėjęs pagal amerikiečių pavyzdį, bet pateikia kaip savo. Na, bet kur ta istorija?
Ji ne šiaip apie bet ką. Tiesa, pradžioje istorijos herojus tebuvo žvejas. Bet tapo apaštalu. Bet iš Dievo malonės, o ne dėl savo nuovokos.
Taigi tas žvejas yra Simonas. Tapęs Petru. Vardas Petras reiškia uola. O buvęs vardas Simonas tereiškė nendrė. Taigi gražus simbolizmas.
Petras sublizgėjo, kai ištarė: Jėzau, tu esi Mesijas, gyvojo Dievo sūnus!
Palaimintas tu, Simonai, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, o mano tėvas danguje, pasakė Viešpats. Ir ant šio apreiškimo aš pastatysiu savo Bažnyčią, kurios pragaro vartai nenugalės!
Dargi dangaus raktus pažadėjo ir įgalinimą surišti ir atrišti žemėje ir danguje!
(Beje, šioje vietoje svarbu prisiminti ir tai, kad kalbant apie tą surišimą ir atrišimą svarbi yra ir kita Jėzaus pranašystė Petrui:
"Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori." Jn 21,18. Taigi ši dvasinė valdžia nebuvo susijusi su viešpatyste šioje žemėje, o būtent su kentėjimais dėl Kristaus. Kam daug duota, iš to daug ir pareikalauta. Kitaip tariant, kaina sumokama didelė ir visų pirma, tai negyvenimas dėl savęs. Tad visi charizmatų milijonieriai pamokslininkai čia turėtų nervingai rūkyti kamputyje. O taip pat ir kitų konfesijų lyderiai, kurie istorijos eigoje turtus ir galią kaupė jau šioje žemėje. Apaštalai ir pirmoji bažnyčia šito nedarė. Pirmieji Kristaus mokiniai nebent paaukodavo savo turtą Bažnyčios labui.)
Bet toliau tęsiant istoriją, netrukus po šauniojo Petro apreiškimo, kad Jėzus yra Mesijas, čia pat Jėzus prasitaria apie ėjimą į Jeruzalę ir savo būsimus kentėjimus ir net mirtį. Ir čia Petras dar neatvėsęs nuo savo apreiškimo, puola Viešpatį pamokyti: tau neturi taip atsitikti!
Ir po aukščiausio Viešpaties įvertinimo, t.y. ne kūnas ir kraujas tau apreiškė, seka didžiausias pabarimas ir demaskavimas: eik šalin šėtone, tu man papiktinimas (pagundymas)!
Paskui dar buvo ir išsigynimas tris kartus, sekęs po vėlgi neadekvataus savęs vertinimo: aš niekada tavęs neišduosiu!
Ir tik po nusivylimo savim, drebėjimo aukštutiniame kambary užsidarius dėl žydų baimės, Dievas pripildė Petrą savo drąsa ir tuomet jau anas pamokslavo Sekminių dieną taip, kad visi jautė, jog Dievas prabyla jiems į širdis.
Taigi. Nepervertinkime savęs. Pavyko kažkas - dėkokim Dievui. Ir mąstykime taip: esam mažai vertingi Dievo tarnai. Padarėm, ką galėjom, ir tiek.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą