Svarstau toliau apie Koršunovo feilą. Prašovė diametraliai absoliučiai. Visai ne į tą pusę. Bet užtat labai puikiai atskleidė paradigmą, ty kaip mąsto tipiškas į šią žemę susikoncentravęs žmogus, kuriam nerūpi anapusybė. Dar daugiau: jis jos vengia, bijo. Mirtis yra bjauri tema. Pati bjauriausia. Net nekalbant apie mirtį savo gyvenimo pabaigoje, mirties mes bijom kiekvieną dieną. Korona tik paryškino spalvas.
Tad eikim prie argumento. Aukščiausias taškas arba kulminacija, arba triumfas krikščionybėje yra ne mirtis ant kryžiaus. Ne. Aukščiausias taškas yra prisikėlimas. Pergalė prieš mirtį. Ir tai jau anapusybė. Anapusybės kvėptelėjimas į šiapus ir nutiesta perspektyva į anapus.
Vat jei mirtis ir būtų svarbiausias Kristaus gyvenimo taškas, tada sakytume Koršunovas teisus. Svarbiausia vaisingai darbuotis šioje žemėje, o kreipti dėmesį į pomirtinį gyvenimą yra apaštalų klaidingas išmislas. Tada sakytume Jėzus dramatiškai, teatrališkai numirė. Tai gražus siužetas. Bet deja beprasmis. Daugių daugiausiai tai tebūtų gražaus gyvenimo pavyzdys. Bet juk Jėzaus tikslas yra žymiai platesnis. Pirmiausia, tai atvertas kelias pas Tėvą, bet ne tiek savo pavyzdžiu, o dvasinės realybės pokyčiu - kai nugalėta mirtis. Dvasinė mirties jėga nugalėta. Jos šaknimi buvo nepaklusnumas. Taigi tik paklusnumas ją ir įveikė.
Ir čia mes ateiname prie įdomiausios įžvalgos dalies. Gerbiamas Koršunovas gal net nejučia kaip tik ir liaupsina šitą nepaklusnumą Dievui, šitą nepriklausomybę nuo jo. O aukština žmogišką saviraišką be Dievo, be anapusybės. Tad logiška, kad jam anapusybė neturi prasmės, jis linkęs ją ignoruoti ir vaidinti stoišką kovotoją. Koršunovui, kaip meno žmogui svarbu procesas, įspūdis, drama. Jam nerūpi proceso pabaiga. O pabaiga tokia, kad šios idėjos apie žmogišką šaunumą atveda į aklavietę. Visada.
Mirtis be prisikėlimo neturi prasmės. Ir mūsų gyvenimas ir darbai neturi prasmės, jei po to viskas baigiasi. "Jei čia viskas baigiasi, tai elkimės belekaip. Viskas valia." - svarsto Paulius ir Dostojevskis.
Tada net indai modernesni tikėdami reinkarnacija. Bet reinkarnacija tokia pat panašiai migdanti piliulė kaip skaistykla katalikui. Jei daug reinkarnacijos galimybių, tai nėra konstruktyvumo. Pagaliau čia svarbesnis klausimas kas yra tiesa, o ne kas patraukliau skamba. Šio posto mintis inspiruota prielaidos, kad Jėzus kalba tiesą.
Tiesa, mirdamas ant kryžiaus Kristus sušuko "atlikta". Tad šioje žemėje tai jau buvo atlikta. Bet dar turėjo būt prisikėlimas. Šito "atlikta" išpildymas, išsiskleidimas.
Žmogus jučiom ar nejučiom siekia šito prisikėlimo ir pergalės prieš mirtį. Jis nori įsivaizduoti, kad yra nemirtingas. Iliuzijos ima žlugt su vidurio amžiaus krize, kai subrendęs žmogus ima suvokt, kad jis sensta.
Ir paskiausias, bet svarbiausias šioje temoje aspektas yra kokybių klausimas. Viena kokybė, kai gyveni vien šios žemės perspektyva, kaupi čia visokį chlamą, visokį balastą, kuris trukdys spraustis pro dangaus vartus, ir visai kita kokybė, kai dar matai ir dangaus lopinėlį. Tokia buvo apaštalų realybė - dėl persekiojimų mirtis ir laikinumas buvo jų savimonės dalimi. "Mirtis man yra tik laimėjimas." (Paulius).
Ir pabaigai analogija. Kurmis po žeme stato didelius miestus. Ir tai jam labai prasminga ir visumoj paėmus tai girtina. Bet jis labai nustebtų, sužinojęs koks gyvenimas verda ant žemės ir po vandeniu.
Šį sykį pamiršau charizmatą ir jis susikrimtęs nuėjo parūkyt, nerimaudamas kodėl jį pamiršau. Teatleidžia jis man šį sykį. Bet iš kitos pusės charizmatas ir yra tas pats Koršunovas. Nes charizmato akiratis yra šioje žemėje. Jis skelbia evangeliją taip, jog visi mato, jog tai daro savo jėgom. Jis daug politikuoja, kalba apie pinigus, sveikatą, klestėjimą, išgydymus ir visa tai, kas yra svarbu, bet nesulyginama su Dievo garbinimu. Ir jei charizmatas garbina, tai nebent viešai, jei prisipildo dvasia, tai nebent savo šaunumo, jei įsikvepia, tai kalbėdamas apie pinigus arba liudydamas apie save. Apie save kartais liudydavo ir Paulius. Tik pridurdavo, kad dabar pasigirsiu lyg būčiau kvailys. Baisiausia, kas gali atsitikti charizmatui ar bet kuriam iš mūsų, tai Viešpaties ištara: aš jūsų nepažinojau. Nors jūs dėjotės mane pažįstą. Ko gero pabaikim išvada, kad svarbu būti pažintam Dievo, o ne akcentuoti tariamą Dievo pažinimą, kuriuo taip mėgstame pasigirti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą