Jėzus dažnai kalbėdavo neaiškiai. Kartais kalbėdavo taip, kad jo nesuprastų. Saviems paskui aiškindavo. Biblija nėra aiški knyga. Ji aiški tik fundamentalistui ir tik todėl, kad jis ją supaprastina ir be to vaizduoja ir įsivaizduoja (per mažai gilinasi, iš tiesų jos neskaito, klauso prastų pamokslų, mąsto klišėm), kad ji paprasta. Fundamentalistas metasi nuo vieno kraštutinumo į kitą. Nuo to, kad knyga aiški ir viskas joje dera į kitą, ezoterinį, kad tik ypatingieji ją suvokia.
Štai jums prašau tokia vieta:
"Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo."
Morkaus 10, 29-30
Tai ko gero vienintelė vieta Biblijoje, kai charizmatas nustoja nervingai rūkyt ir ima triumfuot, o parūkyt einu aš. Tiesa, prisiminiau, aš juk nerūkau.
Vieta ši neaiški ir ji yra perkeltinė. Netiesioginė. Apie jokius fizinius namus čia nekalbama, nes lapės turi urvus, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglaust. Ir žemėje jie tebuvo tik ateiviai ir praeiviai. Pasaulis nebuvo jų vertas, bet jie slėpėsi olose ir neturėjo kur galvos priglaust. Čia apie krikščionis.
Gyvenimas čia trumpas. Kristus greitai grįžta. Taip mokė Kristus ir apaštalai. Tad labai įsipatoginti jie neketino. Užtat ir nuveikė daug. Kai kurie net per daug įsisvaigo ir ėmė tiesiog laukt. Tad Paulius tokiems rašė nesvaigti, ramiai sau darbuotis, nes Kristaus grįžimo datos niekas tiksliai nežino.
Žinoma, čia iškyla klausimas, kad Kristus ir apaštalai kentėjo, kad mums nereikėtų. Ir šito visai nuneigti negalima. Tame yra grūdas, nes Kristaus ir apaštalų kančia ypatinga. Mūsų yra kiek mažiau reikšminga. Bet tik grūdas tiesos ir tai bus klaidinga išvada, jei manysime, kad mums nebereikia kentėti. Tai bus fundamentalus evangelijos nesuvokimas. Mūsų laukia tie patys sunkumai ir, anot Pauliaus, papildome, ko trūksta Kristaus kentėjimams. Kristus atliko viską, rėks fundamentalistas. Bet palikime jį, jis nepagydomas. Pauliaus jis neskaito. Ne visiems, tiesa, tenka ypatinga garbė mirti dėl Kristaus. Bet apaštalams teko. Tenka kai kuriems ir šiomis dienomis. Ne tik dvasine, bet ir fizine prasme.
Tai apie ką čia kalbama, kai kalbama apie namus jau šioje žemėje? Apie mūsų dvasinį palaiminimą, bet dar ne fizinį. Kai kurie, kaip, pvz., korintiečiai jau užtriumfavo čia vietoje, šioje žemėje. Bet paskubėjo. Paulius juos ramina. Šioje žemėje triumfo dar nėra ir nebus. "Jūs jau sotūs, jau karaliaujat," - sako jis jiems. "Norėčiau ir aš su jumis kartu pakaraliaut, bet deja dar neišeina."
Šią Rašto ištrauką (Mk 10, 29-30) Jėzus baigia dar mįslingiau:
"Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutiniųjų – pirmi“.
Morkaus 10, 31
Taigi pirmiausia jis sako, kad jau šioje žemėje turėsite namus, gimines etc. Paskui baigia, kad pirmi bus paskutiniai. Apaštalai buvo pirmi, mes arčiau paskutinių. Apaštalai viso šio gėrio neturėjo, apart persekiojimų ir gausybės dvasinių brolių ir buveinių danguje. Neturime ir mes. Apaštalai buvo turtingi tikėjimu. Mes kaip kada ir kai kurie. Taigi. Bet mūsų turtas danguje, iš kur mes palaimingai laukiame savosios vilties išsipildymo.
Bet pasakysit, Dainiau, ne tiesa, pažiūrėk kaip užklestėjo katalikų bažnyčios ar ortodoksų bažnyčios hierarchai. Arba kouplendai, ty protestantų pastoriukai. Pastoriais aš jų nevadinu, nes tai iškilus žodis, reiškiantis ganytoją. O šie yra ne ganytojai, o nuganytojai. Kol pastoriukai pampsta, avys numiršta iš bado dėl nekokybiško maisto ir asmeninės priežiūros nebuvimo. Ganosi pačios kaip išmano. Taigi. Tai blogai, kad užklestėjo. Su krikščionybe tai nieko bendro neturi. Bet Dievas viską panaudoja savo labui. Architektūra, dailė, muzika ir apskritai menas yra Jo labui ir tam, kad mus džiugintų. Kuklumas interjerų yra gerai, bet dar ne visa evangelija. Jei Dievas davė man dovaną tapyti ar kurti teatre, tai paveikslai ir vaidmenys skirti mus praturtinti. Turim kelti žvilgsnį ir aukščiau, ne tik į tai, kas žavi akį, protą ar širdį. Palaiminti tikintys nematę. Tikėjimas remiasi ir laiduoja tai, kas nematoma. Bet visa nematoma tampa matoma ir džiugina mūsų akį.
Tas pats su politine įtaka. Krikščionys neturi perdėm politikuoti. Bet neišvengiama, kad jie ima daryti įtaką. Kai pasaulis moraliai ir dvasiškai plevėsuoja, krikščionis turi ką jam pasakyt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą