Kristus yra orientyras, tad pažiūrėkim kiek jis kalbėjo apie pinigus, politiką, vakcinas ir 5G. Politika Jėzus nesidomėjo. Kaip kam tai gal bus netikėta. Jis buvo labai koncentruotas ir atrodo puikiai žinojo arba nujautė savo misiją. "Aš esu siųstas pas pražuvusias Izraelio avis". "Nevalia mesti duonos šunyčiams", ty patarnauti pagonims. Taigi įdomūs momentai. Kristus išplečia išgelbėjimo žinią visoms tautoms, bet savo lokaliu vietos ir laiko metu tarnauja tik žydams, o kitiems tik išimtinai.
Bet užtat vieną geriausių ir populiariausių palyginimų Jėzus pasako apie svetimtautį. Gailestingasis samarietis yra būtent tas, kuris pasirūpina nukentėjusiu, o orias pozicijas užimantys savi to nepadaro. Bet taip yra visur ir visada.
Pasekoj žydai Kristaus nepriėmė, o atsivertė tik kai kurie paskirti Dievo tikintieji. Nebuvo jų mažai, bet nebuvo ir labai daug. Klausėsi susirinkę duonos ir išgydymų nepalyginamai daugiau. O mokiniais tapo dvylika ir paskui dar kokie 500.
Įdomu, kad laikų pabaigoje žydai priims evangeliją ir tai bus Dievo plano išsipildymo dalis ir faktiškai Dievas jausis atbaigęs savo darbą. Tad žydai jam rūpi. "Dieve nėra dabar nei graiko, nei žydo," sako Paulius. Taip, nėra. Bet visi jame turi vietą. Ir skirtingą. Mūsų likimai skirtingi ir pašaukimai. Ir ne visi apskritai priima ir priims evangeliją. Sakyti, kad kai kurie nepriėmė be Dievo tam valios, yra nerimta. Bet tai slėpininga ir mums nesuvokiama jo valia. Ir ji neeliminuoja mūsų pasirinkimo svarbos ir atsakomybės.
Politika užtat labai rūpėjo mokiniams. Labai jie norėjo pavaldyti. Tie amžini paprastų žmonių kompleksai ir skrupulai, būdingi ne tik paprastiems. Tik paprasti svajoja apie tai, kaip apie dovaną, o nepaprasti svajoja apie tai, laikydami tai sau priklausančia duotybe. Ir visi šiuo paprastu noru valdyti yra banaliai paprasti ir nuspėjami. Nenuspėjamas yra Jėzus. Jis su dvigubu dugnu. Jis iki galo išlaiko intrigą. Jis nesistengia mokiniams paaiškinti, kad jokio valdymo nenusimato, kad bus nukryžiuotas ir trečią dieną prisikels. O ir tada, kai apie tai sako, mokiniai jo negirdi. Jie girdi tik tai, kas jiems tuo metu atrodo aktualu. Kaip ir mes. Jėzus nepasakoja, kad pavaldyt Petro įpėdiniams pavyks tik popiežijos klestėjimo laiku, kai krikščionybė patirs didžiausią savo krachą, nes didžiausi bažnyčios politinio klestėjimo momentai sutapo su didžiausiu jos dvasiniu krachu. Ypač Reformacijos išvakarėse, kai statyta puošniausia pasaulyje Petro bazilika. Gerai, kad tada katalikų bažnyčia nesugriuvo visai. Apsaugojo Dievas. Ir tai dėl Pranciškaus iš Asyžiaus. Ieškojau žmogaus, sako Dievas. Bent vieno. Ir rado. Būtent nuolankusis Pranciškus atnešė Bažnyčiai prabudimą ir Kristaus dvasią. Ne Liuteris. Niekada niekas iš sukilimo nesukūrė prabudimo. Kristus buvo nuolankus avinėlis. Jis atnešė naują mokymą, bet tas mokymas nebuvo naujas, o tik senojo pilnesnis išskleidimas. Taip, kad tapo nebeatpažįstamas. Dievas apreiškė tai mažutėliams, bet paslėpė nuo išdidžiųjų.
Kristaus santykis su politika minimalus:
"Tuo pačiu metu atėjo keli fariziejai ir įspėjo Jėzų: „Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori tave nužudyti“. Jis atsakė jiems: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs. Bet šiandien ir rytoj, ir poryt aš turiu keliauti; nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje’."
Luko 13:31-33
Jis puikiai žino, kad Erodas neturi jam galios. Tik tiek, kiek Dievo duota. Tad jis ir nesirūpina politikuoti. Jėzaus taikiny nebent religiniai lyderiai ir jis juos kaltina veidmainyste. Erodas konkrečiu atveju yra žydų karalius, taigi politinis lyderis. Pavadindamas lape, matyt apeliuoja į jo suktumą.
Apie pinigus Jėzus ką nors jei ir pamokslavo, tai nebent apie neprisirišimą prie pinigų. Jis kalbėjo apie pinigus kaip apie itin pavojingą zarazą, faktiškai pačią pavojingiausią šioje žemėje, per kurią šio pasaulio dievaitis velnias kontroliuoja žmones, ty įtraukia juos į pinigų pinkles iš kurių jie nebeišsipainioja. Deja, dauguma. Bet bažnyčia ir influenceriai apie šį pavojų daug nešneka. Bet Dievas ir dėl to per daug nesijaudina. Reiškia taip ir turi būti, kad įsiveldami į pinigų troškimo lenktynes vsiu žizn ostajomsia durakami.
Jėzus žavėjosi našlės paaukotu paskutiniu skatiku. Įdomu, kad šiame epizode jis negudragalviavo, kad, gerbiamoji, aukodama paskutinį skatikėlį jūs elgiatės neapdairiai. Ne. Jis žinojo, kad moterėlė yra rūpestingojo Dievo rankose, kuris rūpinasi net padangių sparnuočiais ir visus mūsų plaukus suskaičiavo. Ne todėl, kad neturi ką veikt. Mes jam rūpime...
Ar Jėzus kalbėjo, kad Geitsas nori užgrobti visą pasaulį? Jis nesistengė savo mokinių informuoti net apie tą sąmokslą, kurį rengė kunigai su Judo padavimu. Tiesa, Paskutinės vakarienės metu užsiminė apie tai, bet mokiniai vėl nieko nesuprato. Ot pagavus kontingentas buvo surinktas. Paguoda mums, nes mes tokie patys.
Jis nesirūpino ateitim ir nepasakojo apie ją. Jis veikė einamuoju laiku tai, kas tuo metu ir buvo svarbu. "Kiekvienai dienai gana savo vargo. Niekuo per daug nesirūpinkite. Rytojus pats pasirūpins savimi". Radikalu matuojant šių dienų mastu. Bet juk mes tuo rūpesčiu nedaug tenuveikiam. Tik vaidinam svarbius. Korona tai pailiustravo.
Apie vakcinas. Vienas skiepas Jėzui rūpėjo: "saugokitės fariziejų raugo, ty veidmainystės". Taigi du dalykai: Mamona ir veidmainystė. Mamona ir money - kaip matom net pavadinimai nekinta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą