Užkabino Salako turtingi žydai, pasistatę sau atskirą sinagogą. Ir dvi neturtingiems. Pas žydus mąstymas Dievas laimina/nelaimina gajus. Suprantama, kad melstis su nepalaimintaisiais, sakykim prakeiktais, raupsuotais, ty ubagais turto ar proto prasme yra ne fasonas. Užsineši dar prakeiksmą. Biblijoje Senojo Testamento išminties knygose šis mąstymas jau kvestionuojamas ir ruošiama dirva krikščionybei. Jobo draugai paistę pamokymus, o iš tiesų savo teisuoliškumą, galiausiai liko itin apsidurninę. Bet eikim toliau - į Naująjį Testamentą. Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave, kas mums bus už tai? - kaip matome šis vartotojiškas mąstymas neprarado aktualumo. Ir praktika po Kristaus, ty bažnyčios laikotarpiu tai patvirtina. Štai į jūsų tarpą atėjo puošniai pasitaisęs žmogus, tai jūs jį į pirmą eilę pavedėjate. O kokį smirdalių skarmalių arba menkesnio protelio, žinoma, sakome: eik, negadink vaizdo. Popsinė krikščionybė, labiausiai išvešėjusi JAV, šitą konceptą "palaimintas krikščionis" išvystė ne kada nors, o mūsų laikais. Ty jis piką pagauna būtent JAV suklestėjimo metu. Kaip lengva apsigauti - šalis klesti, reiškia Dievas laimina. Reiškia labai dvasingi žmonės. Nors tie dvasingi žmonės savo nukvakimu yra lyderiai pasaulyje. Absoliutūs čempionai.
Grįžkime į Senąjį Testamentą. Požiūris į vargšą buvo vienu svarbiausių Dievo dedamų akcentų. Jėzus šitus gelminius dalykus išplečia, keičia sampratas kaip reikiant. Palaiminti persekiojami. Palaiminti vargšai dvasia. Nekaupk sau turtų žemėje, kur kandys suėda. Ar turtinis aspektas yra kriterijus palaimintumo? Sunku turtuoliui patekti į dangų, teigiama. Ar Dievas laimina ir turtais? Laimina. Bet kur tavo širdis, klausia. Jei esi stabmeldys, susikaupęs į materialius dalykus, tai čia jau prielaida ne palaiminimo, o nukvakimo.
Ir dar. Visokiems durneliams ir ubagams bažnyčia yra paskutinė priebėga ir paskutinė viltis. Mane žavi tos bažnyčios, prie kurių šie nelaimėliai vienaip ar kitaip glaudžiasi. Krikščionybė turėjo ir turi daug išbandymų. Pagrindinis jų - nuovokos praradimas ir atvirkštinės evangelijos pamokslavimas. Bažnyčios praktika sukūrė privilegijuotą vyskupų luomą. Todėl neturtingi kunigai sveikino Reformaciją. Bet ši deja lipo ant to paties grėblio. Ir dargi padarydami klestėjimą ir atžagareivišką santykį į vargšus mokymu.
Iš kitos pusės vargšui Evangelijoje yra daug vilties. Ir mažiausiai jam reikia šlietis prie turtingųjų. Savo vietos suvokimas yra didelės išminties požymis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą