"Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;" Filipiečiams 2:6-7 LBD-EKU
Čia matyt viena sunkesnių Naujojo Testamento vietų. Būtent dėl to "Dievo pavidalo" (atvaizdo) ir tos painios Pauliaus minties, kad "nesilaikė pasiglemžęs lygybės su Dievu".
Saulytis išvertė taip:
Mąstykime kaip Kristus Jėzus, kuris, būdamas Dievo pavidalo, nemanė pasiglemžti lygybės su Dievu, bet padarė save nieku, priimdamas vergo pavidalą, tapdamas panašus į žmones ir išore pasidaręs kaip žmogus. Fil 2, 5-7 NEV
Aš nesuvokiu iš kur pas lietuvius atsirado ši ydinga vertimo tradicija su tuo "Dievo pavidalu"? Nejau Kavaliauskas uždavė toną, o Saulytis perėmė? Nejau nežinoma, ką reiškia žodis pavidalas. Jėzus savo žemiškame gyvenime turėjo ne Dievo pavidalą, o žmogaus pavidalą! Išeina, Kad Saulytis su Kavaliausku (ir redaktorium Aliuliu) turi omeny Jėzaus kaip Dievo pavidalą dar iki įsikūnijimo, ty dar danguje. Bet kalbėti apie Dievo pavidalą yra problemiška ir iki Jėzaus įsikūnijimo išvis nebuvo leista: "nesidaryk jokio atvaizdo nei drožinio". Be to pavidalas suponuoja išorinį atrodymą, o Jėzaus dieviškumas su Tėvu susijęs prigimties, o ne išvaizdos prasme. Todėl teigčiau, kad Paulius kalba apie Jėzaus žemišką tarnystę ir turi omeny tai, kad Jėzus atspindi, parodo, išreiškia mums Tėvą. Savo mąstymu, elgesiu, ty prigimtim, o ne išore.
Bet sakysit, reik žiūrėt konteksto. Argi Paulius nesako turėjo Dievo pavidalą ir priėmė tarno pavidalą? Manau, kad nesako. Paaiškinsiu netrukus išsamiau.
Šioje vietoje Jurėnas atrodo sumanesnis ir išvertė taip:
Jis būdamas Dievo prigimties. Fil 2, 6 (pirma dalis).
Bet užtat antrą eilutės dalį Jurėnas išvertė taip, kaip jam būdinga. Ty lietuvių kalbos prasme beviltiškai. Pateikiu visą jo vertimo 6 eilutę:
Jis, būdamas Dievo prigimties, nelaikė lygybės su Dievu savo naudai vartotinu dalyku... Fil 2, 6 JUR
Na, tikrai apgailėtina ir beraštiška.
Bet dabar grįžkim prie tos prigimties. Tai geriau negu pavidalas, bet ko gero ne tai, ką turi omeny Paulius. Būtų teisinga versti taip:
Jis, būdamas Dievu, nesilaikė įsikibęs savo lygybės su Dievu.
Bet Pauliaus pavartotas žodelis, kurį vertėjai išvertė pavidalu ar atvaizdu, matyt suponuoja jo norą pabrėžti tai, kad Jėzus parodo mums Tėvą. Todėl išversčiau taip:
Jis, būdamas Dievo atspindys, nesilaikė įsikibęs savo lygybės su Dievu.
Šioje versijoje prateriojam loginį ryšį, kad Jėzus yra Dievas, bet nesilaiko įsikibęs savo lygybės su Dievu. Bet išsaugojam prasmę, kad šioje žemėje Jėzus mums buvo Tėvo atvaizdu (atspindžiu).
Saulytis tuo tarpu komentuoja, kad "Dievo pavidalas" turima omeny Jėzaus būsena iki jo įsikūnijimo. Ty Dievo valdovo būdas (būsena) iškeičiama į tarno būdą.
O aš teigčiau, kad čia Paulius sako, jog Kristus, būdamas Tėvo atspindys, nesilaikė įsikibęs lygybės su Dievu, bet pasirinko žmogišką pavidalą. Ir atspindi Jėzus tėvą ne išore, o savo vidinėmis savybėmis. Tad prigimtis Jurėno vertime turi logikos, bet Paulius kalba apie atvaizdą (atspindį).
Kokios Rašto vietos šiai gražiai prielaidai?
O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė." Jono 8:28 LBD-EKU
Čia akcentuoju būtent tą dalį: "nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė".
Paskui dar kelios vietos:
Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Pradžios 1:27 LBD-EKU
Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas. Kolosiečiams 1:15 LBD-EKU
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą