Makaraitytė, kuri yra pasibaigusi politikos mokslus ir reiškiasi politinėm temom, užsipuolė Toliatą, kad jis neturi neva teisės arba yra nemoralus ragindamas pasirašyti peticiją prieš Stambulo konvenciją? Juk, anot jos, Konstitucijoje įtvirtinta, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės.
Man pasidarė įdomu, kas toje Konstitucijoje ir iš kur Makaraitytė traukia savo įžvalgą? Pasirodo, kad tai yra puikus demagogijos pavyzdys.
Viskas, ką jūs rasite šia tema Konstitucijoje, skamba taip: Lietuvoje nėra valstybinės religijos.
Ką tai reiškia de jure ir de facto? Kad valstybė turėtų neteikti prioriteto jokiai religijai. Bet čia atrandame kazusą apie pripažintas ir nepripažintas religijas. Tai kita tema.
Kaip Bažnyčia gali būti atskirta nuo valstybės? Kad katalikai negali reikšti savo nuomonės? Ar kad kunigai negali reikšti savo nuomonės politiniais klausimais? Jie turi tam pilną teisę ir Konstitucija to neapriboja.
Kas turima omeny, kai sakoma, kad kunigas neturi politikuot, ty neturi agituot už partiją ar politiką? Ogi tai, kad Bažnyčioje yra skirtingų pažiūrų žmonės ir tai sukiršintų juos. O Bažnyčia turi skelbt amžinąsias vertybes. Bet, dabar įkvėpkite, kunigas turi pilną teisę papiktinti mažutėlį tuo atveju, kai skelbia amžinąsias vertybes. Ty jei mažutėlį piktina amžinosios vertybės. Žinoma, kunigas to nenori. Bet tai šalutinis vaistų poveikis.
Bet ką daryti, jei kunigas skelbia tą mokymą, kuris yra Bažnyčios katekizme ir tai papiktina Bažnyčios lankytoją ar nelankantį Bažnyčios? Jei Bažnyčios mokymas piktina mažutėlį, tai ne Bažnyčios, o mažutėlio problema.
Ką nuo sakyklos įtakoja kunigas? Bažnyčios lankytoją, tikintįjį. Nepriimančiam Bažnyčios mokymo kunigas nėra autoritetas. Tad nėra ko ir piktintis. O katalikas turi teisę išreikšti savo mokymą nepriklausomai nuo to, ar jis kam patinka.
Ir paskiausia: ar turi Bažnyčia prisitaikyti prie laiko madų? Ir taip ir ne. Ji neturi keisti ir niekada nekeis savo postulatų, nes ji dėl to ir atlaiko laiko negandas, nes stovi ant nesudrebinamų pamatų. Bet ji turi prisitaikyti prie šio laiko kalbos. Ty kalbėti žmonėms suprantamu būdu. Bet skelbti nekintamas vertybes. Ir būtent dabar kunigai ir turi nusiimti baltas pirštinytes ir kaip reikalas pakrutėti. Nes tai ir yra moralinė ir dvasinė Bažnyčios kompetencijos tema. Niekas kitas čia nebeturi didesnio autoriteto teisės ir nuovokos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą