Kur yra Dievas karo metu?

Karas yra akibrokštas. Absurdas. Konfūzas. Karo metu mes esame išbloškiami iš savo įprastinio gyvenimo, esame sutrikę, pikti ir nelaimingi. Kažin ką šiuo klausimu mums pasakytų akvinietiškoji išmintingumo dorybė? Galiu tik spėti, kad ji pasakytų: neskubėk kaltint kitų. Pažiūrėk pirma į save. Kaip bebūtų, šventasis Tomas Akvinietis manė, kad “Dievas leidžia blogiui egzistuoti tik todėl, kad išgautų gėrį”.  Ši Akviniečio mintis kyla rods iš apaštalo Pauliaus įžvalgos: “kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (Rom 5, 20-21). 

Įdomu, kad Lewiso Kipšas mažam kipšiukui irgi konstatuoja, kad anas be reikalo džiūgauja dėl prasidėjusio karo: “Šiek tiek nusivyliau, tikėjęsis sulaukti smulkios darbo ataskaitos, o gavęs neaiškios pompastikos pilną rašinį, koks yra tavo paskutinis laiškas. Sakai esi "apsvaigęs iš džiaugsmo", nes Europos žmonės pradėjo dar vieną iš savo karų. [...]

Nes karas turi tam tikrų įgimtų bruožų, kurie patys savaime veikia mūsų nenaudai. Mes galime tikėtis daug žiaurybių ir purvo. Bet jeigu elgsimės nerūpestingai, netrukus pamatysime, kaip tūkstančiai jų pereina į Priešo pusę, o dešimtys tūkstančių, nors ir sustoję pusiaukelėje, jau pradeda pamiršti save ir ima linkti prie vertybių ir tikslų, stovinčių, jų manymu, aukščiau už pavienį žmogų.”  

Kokie klausimai kyla karo metu? Jie ir yra šio mano pranešimo pagrindiniai klausimai. Taigi: ar įmanoma tikėti Dievu matant karo siaubus? Jeigu įmanoma, tai kur yra Dievas karo metu? Ar Dievas vis dar yra geras ir teisingas? Jei taip, tai kaip suprasti tokį gerumą ir teisingumą?

Leitmotyvu pasirinkau kažkieno vaizdingą pastebėjimą, kad Dievas tuomet yra ant kryžiaus. Jis yra bejėgis. Jį nukryžiavo mūsų kaltės, abejingumas ir nenuovoka. Taigi mūsų darbai daro jį bejėgiu. Taigi karas yra ir mūsų atsakomybė. Be to jis ne šiaip sau ten kybo lyg religiniame paveikslėlyje. Jis kenčia. Ir ši kančia prasminga. Ji yra apvalanti ir atperkanti, keičianti. Be to triumfuojanti, bet tik prisikėlimo metu. Taigi mūsų kančia karo metu irgi nėra beprasmė, jei tik kenčiame ne dėl savo nuodėmių, o dėl teisumo.

Fiodoro Dostojevskio romano “Broliai Karamazovai” herojus Ivanas negali atleisti Dievui nekaltų vaikų kančios. Jis nepriima tokio Dievo ir tokio teisingumo. Tačiau turėjęs sumenkinti Dievo užmojį Ivano pasakojimas užsibaigia paradoksaliai: Kristaus išaukštinimu. Ivano pasakojimo klausęsis jo brolis Alioša sušunka: “Tavo poema yra Jėzaus pagarbinimas, bet ne paniekinimas kaip tu norėjai!”  Kaip Ivanas prieina prie tokio priešingo savo užmojui rezultato? Visų pirma, Ivanas konstatuoja, kad Kristaus atneštas mokymas buvo per sunkus žmonėms išpildyti. Tuomet velnias (Didysis Inkvizitorius) paprastino Dievo planą, kad žmogui nereikėtų mąstyti ir apsispręsti (čia skamba ir kritikos Katalikų bažnyčiai tema). Žmogui svarbiais palikti duonos, stebuklo ir valdžios aspektai, kuriuos Kristus atmeta ir pats tampa šios neteisingos ir absurdiškos, Ivano supratimu, Dievo tvarkos įkaitu. Taigi Kristuje Dievas išteisina, reabilituoja save. Ir čia panašu ateiname ir į Dievo užmojį: pašlovinti visą kūriniją per Kristų – “per kurį yra visa ir mes esame per jį” (1Kor 8,6). 

Žinome, kad Pradžios knygoje Dievas kūrė ir gėrėjosi savo kūrinija. Lietuviškame jaunimo katekizme skaitome, kad “Dievas yra absoliutus Gėris. Jis negali būti jokio blogio priežastis. Dievas sukūrė pasaulį gerą, darnų ir netobulą, bet keliaujantį į tobulumą ir turintį išgyventi įvairių negandų bei skausmingų įvykių, patirti procesus, kuriuos Bažnyčia vadina fiziniu blogiu, pavyzdžiui, įgimtas negalias ir gamtos katastrofas. O moralinis blogis atsirado pasauliui piktnaudžiaujant laisve.” 

Dievas toleruoja blogį. Blogio tirštos apraiškos rodo, kad esame procese – šioje žemėje tik keleiviai ir praeiviai. Mūsų tėvynė yra danguje ir galutinis visos kūrinijos atpirkimas įvyks anapus – danguje, kur bus nušluostyta kiekviena ašara, kur liūtas gulės šalia ėriuko. Kitaip tariant, ten nebus agresijos, nesantaikos ir karo.

Ir baigti norėčiau maldos “Tėve mūsų” intencijomis: “Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir ant žemės”. Šie žodžiai iš tiesų išeiškia mūsų troškimą susiderinti su dangiška valia. Kitaip tariant, jie sutramdo mūsų puikybę ir pastato į adekvačią poziciją Dievo ir vienas kito atžvilgiu - nuosaikią ir santūrią. Tuomet esame atviri ir dėmesingi ir gabūs deramai pagarbinti Dievą. Nebūdami perdėm pasitikintys savimi prašome Jo saugoti mus nuo pikto. Negalime išvengti piktojo veikimo, bet turime saugoti savo širdį nuo kartėlio. Piktojo tikslas yra mums pakenkti, bet Dievas panaudoja net piktojo veikimą mūsų labui. Tipiškiausias tokio veikimo pavyzdys yra Jobo knygoje. Ir čia Dievas atsako Jobui mįslingai: kokią turi teisę man priekaištauti ar abejoti mano teisingumu? Dievas duoda suprasti, kad teisingas žvilgsnis yra santūrus. Tokį žmogų Dievas laimina. Kalno pamokslo žodžiais, “nuolankiesiems teikia malonę”.

Blogio kilmė yra sudėtingas klausimas, į kurį pakankamo atsakymo nėra, tačiau krikščionybė mus praturtino kenčiančio Kristaus paveikslu. Taigi turime atspirties tašką, esame ne vieni kančioje ir turime paguodos žodžius, kad Kristus yra toks kaip mes: visaip kentėjęs, bet nenusidėjęs. Jis yra tarpininkas tarp mūsų ir Tėvo. Jis geba mus suprasti ir atjausti ir užtaria mus. 

Metafora, kad mūsų nuodėmės ir šiandien kryžiuoja Dievą yra labai įtaigi. Iš vienos pusės Dievas kenčia kartu su mumis, o iš kitos pusės – yra bejėgis. Bent tą nukryžiavimo akimirką. Tačiau juk Evangelija yra viltinga žinia. Trečią dieną Dievas keliasi. Reiškia kelsimės ir mes su Juo. Maža to, ši prisikėlimo jėga veikia mumyse tuo atveju, jei mes išlaikome blaivumą, t.y. kantriai ištveriame sunkumuose, nemurmame ir neburnojame prieš Dievą. Šis santūrus santykis žiedžia mumyse Kristaus atvaizdą. Persekiojimų metu krikščionių tikėjimas buvęs pats giliausias.

Iš kitos pusės negalėdami gauti pilnavertiškumo atsakymo dėl blogio kilmės, neturėtume ieškoti paprasto atsakymo, nes jo negali būti. Kaip taikliai pastebėjo ortodoksų šventikas Andrejus Kurajevas, pateikdami banalius atsakyus apie blogio kilmę, mes jį pateisiname ir tuo pačiu jį įtvirtiname. O to neturėtume daryti. Blogis visada turi likti akibrokštu, absurdu, nedoru ir neteisiu, tad ir nepateisinamu. Tačiau Dievas geba paversti blogą geru. Pirmaisiais krikščionybės metais nuožmių persekiojimų metu krikščionybė paplito po visą pasaulį ir kentėjimų užgrūdinti tikintieji tarpdino kokybišką Evangeliją.

Apie Dievo gerumą ir teisingumą turėtume spręsti iš visuminio žvilgsnio, kurį kol esame šioje žemėje temdo sunkumai ir įvairūs kentėjimai. Galutiniame taške laukia atbaigtas atpirkimas, mūsų žemiško kūno perkeitimas, taigi ir kančių bei vargo pabaiga. Toks ir yra Dievo planas: išteisinti mus per Kristų ir pasigailėti visų, kurie šaukiasi Jo vardo. Tai yra gerojo Dievo paveikslas, kurį Kristus mums apreiškia per Gerojo Tėvo arba Sūnaus palaidūno palyginimą.

Literatūra

1. C. S. Lewis, Kipšo laiškai, Katalikų pasaulio leidiniai, 31-33 psl.

2. Youcat lietuviškas, Katalikų pasaulio leidiniai, 2013, 51 psl. 

3. Ф. М. Достоевский, Братья Карамазовы, Эксмо, 2008, 308 psl.