Vajetau, Fausta antrą sykį nusivylė Bažnyčia per pastarąją savaitę. Tikintieji ne taip sureagavo į jos prašymą atskirti ją nuo Bažnyčios. Na, šiaip logika kaip ir sufleruotų, kad jei aš išeinu iš kokios nors bendrijos, tai po išėjimo jų nuomonė man neberūpi. Bet čia tas atvejis, kai išeinu, bet dar palieku šansą pasitaisyti. Viliuosi, kad puls atgailauti, prašys pasilikti. Ir tada ko gero išdidžiai atmesiu tai. Ar grįšiu?
O dabar eikim prie esmės. Visas šis cirkas yra viešųjų ryšių žaidimas. Ir matyt žmogaus, kuris tos bažnyčios ir nevertina. Nes vertinimo atveju Toliato veiksmas niekaip negalėtų tam pastūmėti. Toliatas yra tik vienas iš kunigų. Ir tik išreiškė savo nuomonę.
Išsakysiu savo kuklią nuomonę. Esu šios bendruomenės dalis. Ar man rūpi, kad Fausta išėjo? Čia jos pasirinkimas. Eikim prie Pauliaus. Tas tai išvis nesiskrupulatina: sako, jei įspėtas bažnyčios narys nepasikeičia, tai išmeskit tokį iš bendruomenės, kad siela būtų išgelbėta. Kitaip tariant, kad pasidarys reikiamas išvadas tada, kai pabus vienas, atskirtas nuo bažnyčios. Šiais laikais Fausta jei išgirstų Paulių, ji manau apalptų. Bet aš pacituosiu:
"atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties teismo dienai."
1 Korintiečiams 5:5 LBD-EKU
Ir sakoma tai būtent ištvirkimo kontekste. Kaip matom, palyginus su Paulium Toliatas yra kuklumo įsikūnijimas.
P.s. tiesą sakant, ne taip seniai turėjau ir aš panašią kaip Faustos patirtį. Išėjau iš bendruomenės, kurią lankiau tiek metų, kiek metų yra Faustai iš viso. Ar tame buvo dramos man ar bendruomenės žmonėms? Jokios. Kodėl? Todėl, kad drama būtų, jei aš būčiau savo sąmonėj praganęs Dievą. Bet aš pasirinkau kitą konfesiją, kurioje jau buvau gerokai įmirkęs ir kurią buvau įsimylėjęs. Ir be to jaučiau, kad Dievas taip mane veda. Taigi buvau absoliučiai ramus ir užtikrintas. Kadangi žodis konfesija absoliučiai daugumai mūsų giliai religingų lietuvaičių nieko nesako, tai paaiškinsiu, kad iš protestantizmo perėjau į katalikybę. Ar rašiau kam nors laiškus? Atsisveikinimo, viešus ar slaptus? Jokių. Bet kuriuo atveju tai slaptumos dalykai, o visa ką mums čia bando pademonstruot Fausta, tėra viešųjų ryšių triukai. Pigūs beje.
Pagrindinis klausimas čia ne tas, kad Fausta išėjo, bet klausimas kur ji eina? Nes pareikšti, kad išeini yra skambu, bet išeiti į niekur yra šnipštas.
Ir dabar pranašystė. Jei Fausta ketino manifestuot ir išgąsdinti, tai turiu ją nuliūdinti. Grasinimas skamba taip: dabar daug žmonių paliks bažnyčią ir tada suprasit jūs, baidyklės, kaip žiauriai jūs klydot. Bet deja turiu nuliūdinti. Šitie išėjimai pasitarnaus Bažnyčios išgryninimui, o ne žalai. Jau dabar tai vyksta. Pagaliau sukruto kunigai, ėmėsi konsoliduotis, reikšti pozicijas. Iki tol saldžiai miegojo.
Norit priminsiu paskutinį panašų skandalą, tik tąsyk ne audrą stiklinėje, o tarptautinį. Tūlas Denas Brownas per savo romaną "Da Vinčio kodas" paskleidė melagienas (šių dienų kalba), kad katalikų bažnyčia neteko moteriškumo, nes uždominavo vyrai ir persekiojami tikrieji krikščionys. Kaip matot kaltinimų turinys nepasikeitė. Stilistika ta pati. Susibūrė pseudo mokslininkų grupelės, kurios protingom veido išraiškom bandė demaskuoti Bažnyčios sąmokslą ir tariamą begėdystę. Romanas sukėlė didelį širšalą. Na, ir ką. Patriumfavo akimirką Browno entuziastai ir paskui, kai Bažnyčia demaskavo jų melą, turėjo pabrukę uodegas šliaužti į šešėlį. Gal ir buvo tų, kurie šio skandalo pasekoj išėjo iš Bažnyčios, bet, patikėkit, grįžo su kaupu. Taigi nesusireikšminkim. Jei paliekam Bažnyčią, tai pakenkiam visų pirma sau.
O tai, kad Denas Brownas ir Fausta taikosi būtent į katalikų bažnyčią, man kažką pasako apie pačią šią Bažnyčią. Nes velnias nekovoja su moškėm. Moškės seniai jo nugalėtos. Jis taiko į branduolį. Ir būtent tada, kai Bažnyčia bunda, tada ir sukyla visas pragaras. Na, o tai turi ją dar labiau išblaivint. Taigi nebloga perspektyva. Geriausiu atveju persekiojimai, blogiausiu - drugnumas ir išspjovimas - kaip galutinis Dievo verdiktas... Nelinkiu nei sau, nei kitiems.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą