Sakoma, kad Dievas neturi laiko. O kai kurie tada daro neadekvačią išvadą, kad svarbu yra tik DABAR. Taigi sakyčiau, jei Dievas virš laiko, tai svarbu ir kas buvo ir kas yra ir kas bus. Dievas visa tai įima, ty talpina savy. Todėl, jei kas sakys, kad negyvenk praeitim, ar negyvenk ateitim, jis yra neteisus. Gerai yra mąstyti ir apie praeitį, ir apie ateitį ir ne tik mąstyti bet šį tą nuveikti dabar. Juk tik paviršutiniškas žmogus nemato nei praeities, nei planuoja ateitį. Jis mato tik čia ir dabar. Neturėjimas perspektyvaus žvilgsnio yra lėkštas, seklus. Tai kame gi bėda? Yra čia net dvi bėdos ir viena išvada. Bėda ar klaida yra užsiciklinti, ty dėti per didelį kirtį ant kurio nors vieno etapo: praeities, dabarties ar ateities. Antra, teigti, kad svarbu tik tai, kas yra dabar. O išvada, kad mums svarbūs ir praeities įvykiai, ty Senojo Testamento įvykiai, jų apmąstymas, ir dabartis, ir svajonės, planavimas ir projekcija į ateitį. Nepervertinant savo galimybių, o meldžiantis Dievo valios.
Pagaliau juk dėsninga, kad senolis daugiau mąsto apie praeitį, jaunuolis apie ateitį, o darbingo amžiaus vyras apie dabartį. Apie ką mąsto kūdikis ir vaikas? Man paslaptis. Vaikas atrodo susikoncentravęs į dabar. Ir tai nėra blogai. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą