Tokią Guzejevą iš filmo Žiaurus romansas, kur ji vėl trapi, gražutė. O paskui pažiūrėkime į ją šimtą metų rodomoj laidoj Davai poženimsia. Seniai mačiau, bet Guzejevos vektorių supratau.
Ir kodėl tos trapios moterys išvirsta į monstrus? Savim patenkintos, nesubtilios, pačios sau gražios etc. Gyvenimas toks? Iš dalies atsakymas. Bet juk ne visos išvirsta. Kitos startavusios irgi iš kuklių pozicijų ir net prastesnių tik prideda kolorito ir amžiaus pilnatvėj ir toliau išlieka patrauklios ir net patrauklesnės. Tad gyvenimas visoks. Kaip kas susidėlioja. Reiškia tuo strošniuoju atveju prasilenkiama su gyvenimo prasmės nuovoka. Juk romieji paveldės žemę. Ir jie paveldi jau šią žemę pasipuošdami taikia dvasia, išmintimi, įžvalga, nuovoka, empatija. Tikrai ne tą žemę, kurią paveldi šio pasaulio madistai ir įvairūs influenceriai, kurie dvasine prasme dažniausiai neskiria savo kairės nuo dešinės.
Čia juk egzistencinis klausimas. Savaime viskas nuvažiuoja būtent taip. Neravint darželio auga tik piktžolės.
Oželytė aukščiausią natą paėmė kažkur ties ta minėta filmo vieta. Ty pačioje savo aktorinės karjeros pradžioje. Kita aukščiausia nata buvo kitokio pobūdžio. Kai užvarė ant patriarcho. Ne į temą užvarė. Pro šoną. Mėgino jį nuvainikuot.
Buvo tokių ir daugiau. Ir Vagnorius kažkada paskubėjo tatą nuvainikuot. Tata ne be trūkumų, švelniai tariant, bet su kritika reikia atsargiai. Nesusipykt su sveiku protu. Kur tie kritikai dabar? O tata savo vietoj.
Ir pabaigai - postas juk ne apie moteris. Apie mus visus, suaugusius. Tik kadangi moterys yra Dievo kūrybos puošmena, tai nuo jų pradėjau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą