Komunija į ranką

Perskaičiau tokiame grybukų, t.y. katalikų radikalų, t.y. Pijaus IX chebrūnės FB profily "Katalikų tradicija" vieną postą ir susimąsčiau. Visų pirma, tai jokia ne katalikų tradicija, o sekta, bet kalba ne apie tai. Neseniai jie išsitraukė 1922 m. tendencingą tekstą apie Liuterį. Jiems tai atrodo prasminga. Atleisk jiems, Viešpatie. Jie ne tik nežino, ką daro, bet neturi nei proto, nei nuovokos. Popiežiai Liuterio indėlį jau pripažino, bet šie nuolat oponuoja popiežiams, nors palyginus pastarieji yra lyg iš aukso fondo.
O dabar šie sektantai vyrkauja, kad komunija duodama į rankas. Maždaug to niekada nėra buvę. Ir cituoja tekstą šiuolaikinio autoriaus. Štai jis:

„Bažnyčioje ir žemėje nėra nieko šventesnio, dieviškesnio, gyvesnio už šventąją Komuniją, nes tai – pats eucharistinis Viešpats (…). Dabartinė Komunijos dalijimo į rankas praktika šia konkrečia išorine forma anksčiau niekada neegzistavo. Tiesiog nesuprantama, kad daugelis Bažnyčios žmonių nenori suprasti tos žaizdos, šį dalyką laikydami antraeiliu ir net stebėdamiesi, jog ta tema apskritai kalbama. Ir dar sunkiau suprantama, kad daugelis Bažnyčios žmonių gina ir toliau skleidžia šią Komunijos dalijimo praktiką.”
Iš Astanos vyskupo augziliaro A. Schneiderio knygos „Corpus Christi“."

Dėl to "niekad nebuvę". Kad buvę. Įsivaizduokim Kristus steigia Vakarienės sakramentą. Tai buvo įprastinis dalinimasis duona, tik su mintim, kad Kristus bus sulaužytas. Taigi įvykio preliudija ir pagerbimas. Vėliau tai daryta šio įvykio atminimui. Tiesa, reik turėt omeny, kad išsipildė pranašystė ir nė vienas Kristaus kaulas nebuvo sulaužytas. Taigi duonos sulaužymas tereiškia mirtį ir savo kūno padalinimą visiems. Iš tiesų tai dalinimasis viskuo: ir kentėjimu, ir mirtimi ir prisikėlimu bei gyvenimu prisikėlimo realybėje. Ir net užžengimu į dangų ir buvimu Tėvo dešinėje, užtariant kitus.

Taigi. Negi manome, kad Kristus kožnam apaštalui įdėjo duonos į burną? Kažin kaip jis būtų pasiekęs atokiau gulintį. Būtent gulintį, nes paveikslas "Paskutinė vakarienė", kurį visi žinome, neatitinka objektyvios tikrovės. Nesėdėjo jie prie stalo. O buvo puslankiu ar ratu (tai nesvarbu) pusiau gulom. Apaštalas Jonas tokiais atvejais prisiglausdavo prie Jėzaus krūtinės. Jauniausias, ko gero, buvo. Ir kaip to motinos papuko troško prisiglaust prie Kristaus. O iš tiesų tai formavosi jo ypatingas santykis su Kristumi, leidęs jam parašyti ypatingą, išskirtinę evangeliją (kaip paaiškėjo iš paskutinių tyrimų ir pačią tiksliausią detalių prasme, o ne tik dvasinę, kaip manyta anksčiau, kai dėmesys Jėzaus posakiams, filosofinei gelmei, t.y. apreikšti Jėzaus asmenybę, Dievo širdį) ir Apreiškimo knygą.

Taigi. Kristus nesiekė ranka įdėti duonos kiekvienam į burną. Galėjo, aišku, ir pasikelt, jei būtų reikalas. Nes juk net kojas mokiniams nuplovė. Bet svarbu čia buvo kitkas. Kad kožnas gavo tą duoną iš Viešpaties rankų. Perduotą kitų apaštalų. Iš rankų į rankas. Šalia buvę gavo iš Jo rankų tiesiogiai. Tikėtina, kad šalia buvo artimiausi jam Petras, Jokūbas ir Jonas. Taip, pas Viešpatį yra hierarchija. Ji bus ir danguje, jeigu norit :) Nes kaip daugiausia kentėt, taip ir būti arčiausiai Viešpaties irgi yra malonė. Šie trys yra kartu su Kristumi ant atsimainymo kalno, kai jie susitinka su Moze ir Eliju. Jie yra, kai Jėzus ateina prikelti iš mirusių mergaitės. Ir jie yra kartu Getsemanės sode, didžiausio sielvarto akimirką. Tiesa, užuot pabudėję ir pabuvę kartu, kai reikia palaikymo, jie snaudžia. Bet tai paguoda mums...

Beje, labai gali būti, kad Viešpaties vakarienės metu šalia Kristaus sėdėjo Judas (Dievas mėgsta akibrokštus):
"Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo."
Luko 22:21

Taigi perduodami duoną iš Kristaus rankų vienas kitam visi buvo svarbūs ir visi buvo viena. Šis Kristaus sulaužymas mus visus sujungė, nepriklausomai nuo konfesijos, rasės, išsilavinimo, intelekto ir tt.

Sakysit iš kur aš žinau, kad Kristus nepadavė kožnam asmeniškai ir tiesiai į lūpas? Todėl, kad preliudija šio sakramento įsteigimo jau buvo įvykus. Ir tai buvo duonos padauginimas miniai. Kai keliais kepaliukais ir žuvytėm buvo pamaitinta minia. Juos padalino Kristaus mokiniai.

"Laužė ir davė." O ne įdėjo kiekvienam į burną. Ir šitas "laužė ir davė" sutinkamas abejais atvejais: duonos padauginimo epizode ir Eucharistijos steigimo.

"Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną palaimino, laužė ją ir davė mokiniams tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“"
Morkaus 14:22

Jei tai būtų įdėjimas į burną, tai sakytų ne "imkite", o jau tiesiog "valgykite".

Maža to, dėjimas į burną yra baisus netaktas ir nehigiena ne tik šių laikų, bet ir anų laikų supratimu. Be to davimu į rankas slypi didelė prasmė. Dievas mums teikia malonę iš savo rankų, bet priimame ją mes savo laisvu pasirinkimu, savo rankomis. Niekas mums į burną neįdės. Turime patys priimti tą malonę, jos siekti, gilintis, suprasti, dėkoti.

Juo labiau su vynu. Negi manome, kad Kristus įpylė kožnam į burną ar įlašino su pipete. Ne. Taurė keliavo iš rankų į rankas. Taurė simbolizuoja Kristaus kūną, o vynas - pralietą kraują. Vieno už visus. Tuo pačiu su visų kankinių dėl Evangelijos krauju.

Paleisti tą taurę iš rankų, perduodant ją kitam, irgi labai svarbus momentas, nes kartais bažnyčios žmonės labai nori išlaikyti visus svertus savo rankose. Bet Dievas nelaimina tokio kontroliavimo. Jis sako paleisk, neprisirišk, dovanai gavote, dovanai ir duokite, duokite dosniai.

Tad precedentas yra. Nereik tik praryti kupranugario ir iškošti uodą. Bei vyrkaut krokodilo ašarom, t.y. daryt problemą, kur jos nėra. O pagaliau aiškus ir tokio apsimestinio vyrkavimo motyvas. Bijoma, kad kai tik paleisi iš rankų plotkelį neįdėjęs jo į burną, tai žiūrėk ir prarasi kontrolę. Žmogus bus sąmoningesnis, pilnavertiškiau dalyvaus apeigoj ir, žinoma, bus nenuspėjamas, problematiškesnis. Nenorime mes tų problemų. Norime tvarkos ir kontrolės. Tokio mąstymo pasekoj vynas pas katalikus apskritai buvo paliktas tik kunigams. Tuo tarpu ortodoksai ir protestantai išlaikė eucharistiją abiem pavidalais.