Vienas gudročius čia parašė, kad Adomas turėjo didį intelektą, nes užvardino gyvūnus. Nežinau, kam jis jam buvo reikalingas užvardinant. Nebent Ievai įsimenant Adomo pavadinimus. Pirmas konfliktas tada ir įvyko, kai Ieva priekaištavo Adomui dėl kai kurių pavadinimų. Žodžiu, nenudžiugino manęs šita "įžvalga", bet privertė susimąstyt. Ar Dievui svarbus intelektas mislinu, tai viena. Antra, ar jam reikalingas tarnystei intelektualas, ty žmogus su aukštu intelektu ir plataus pažinimo? Nors šiandien žodžio "intelektualas" reikšmė suredukuota iki žmogaus, kuris užsiima intelektualia veikla. Tai gali būti nei viena, nei antra: ty nei turi aukštą intelektą, nei platų pažinimą.
Bet eikim prie klausimo. Dėl Adomo aš patylėsiu, nes čia tiesiog juokinga įžvalga. Bet paimkim didžiuosius. Paskui paimsiu porą ar vieną kitą mažutėlį, gal net jurodivą.
Taigi didieji. Kas ateina į galvą pirmiausia? Paulius (ne Adomas). Tada Augustinas. Tada Akvinietis. Šis laike eina vienu metu su Pranciškum Asyžiečiu. Dabartinių norit? Palikim juos kol kas ramybėje. Taigi summa summarum ką turim? Trys intelektualai prieš vieną Asyžietį. Kas kiečiausias? Asyžietis. Juokauju. Nieks nežino. Nors Pranciškus realiai kiečiausias, ty jo poveikis. Dar juk ir Joną Krikštytoją praleidau, kuris kiečiausias Senajame Testamente. Kuris manau buvo neblogo intelekto, bet, žinoma, ne intelektualas, nes ne savo erudicija užsiiminėjo. Trys paminėti aukščiau, ty Paulius, Augustinas ir Akvinas ir labai aukšto intelekto ir intelektualai.
Bandykim rikiuot išvadas. Ar Dievui rūpi mūsų intelektas, kad būtume efektyvūs jo tarnystėje? Manau, Jis mano, kad intelektas net trukdo. Nes mūsų pasitikėjimas savo intelektu, menkina mūsų pasitikėjimą Dievu.
Bet Augustinas... Skaitykime jo Išpažinimus. Ten juk dvasia kvėpuoja. Ir kaip gražiai jis rašo, kad reikia nuolankaus santykio siekiant gauti apreiškimą kokiame nors pažinimo dalyke. Ir kad įsikabinti į savo nuomonę vien todėl, kad ji mano, yra neteisinga. O tada, kai tai tikras apreiškimas, tai nesvarbu mano tai išsakyta ar kieno nors kito, bet tai džiugina.
Nukrypau. Dievas panaudojo intelektualius žmones, kaip matom. Proporcija jų naudai. Gal ir specialiai į tai kreipiu. Nes yra tendencija menkinti dovanas. Jei žmogus turi intelektą, tenesididžiuoja, nes juk tai ne iš jo. Tai Dievo dovana. O kitas tegu nemenkina iš pavydo ar iš kvailumo.
Bet Dievo kūne (bažnyčioje) visi yra reikalingi. Gaila tik, kad tie, kurie stokoja garbingumo, nėra pridengiami tų, kurie nestokoja. Pačiam Dievui tenka rūpintis tų stokojančių garbingumu. O visų akys labiausiai krypsta į tuos matomus, garbinguosius. Bet mažiukų paguodai pasakysiu, kad didesnė Dievo darbo dalis yra nematoma. Ir mažiukai yra daug efektyvesni tarnystėje nei kiti. O be to, ir tai svarbiausia ką norėjau pasakyt, Evangelija nėra koks nors intelektualinis produktas. Jos idėja yra kaip paprastos žinios iš Dievo. Pirmieji apaštalai buvo žvejai ir savo intelektu ir intelektualumu tokie ir liko. Ir tai nebuvo nė kiek svarbu. Evangelija buvo ir liko Dievo jėga išgelbėti kožnam, kuris tiki. Jei reikia, pasitelkiant ir intelektą.
Žadėjau paimt ir vieną kitą mažutėlį kaip pavyzdį. Galiu paimt du: Faustiną Kovalską ir kūdikėlio Jėzaus Teresėlę. Abi jos mirė jaunos. Paprastos merginos. Bet poveikis jų milžiniškas. Manau, pakaks šiam kartui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą